Būtent tokioms akimirkoms Jacobs Krönung skiria kavos puodelių kolekciją, kurią išradingai dekoravo žinomi Lietuvos menininkai. Kiekviena puodelių pora perteikia vis kitą fantaziją apie nuoširdų bendravimą.
Sigutė Ach:
„Pasiūlymas sukurti puodelius „Jacobs Krönung“ projektui buvo įdomus išbandymas, be to, sužavėjo suteiktos neribotos kūrybos galimybės, jokio suvaržymo. Taip pat pagrindinė puodelių idėja – sujungti du artimus žmones, kavos gėrimo procesą padaryti išskirtinį – tai taip miela...
Įsivaizduojant poros dialogą iškart mintyse kilo mergaitės ilgais plaukais vizija. Plaukuose – visas pasaulis, nes ir merginos mintyse – visas pasaulis... Jame – ir artimas žmogus, ir meilė. Juk tik po to, kai subrandini mintyse norus, viskas vienaip ar kitaip įsikūnija.“
Ištrauka iš publikacijos žurnale IEVA, 2010 m. rugsėjis.
Nomeda Marčėnaitė ir Marius Jonutis:
„Kokią istoriją pasakoja puodeliai?
Marius: Tai biblinė istorija. Du žmonės – vaikinas ir mergina – po medžiu, o visa kita nuo to prasideda. Nebūtinai čia Adomas su Ieva. Gali būti ir kitokie vardai. Po medžiu – gera vieta bendrauti. Puodeliai kaip ir atskiri, bet medis tas pats. Kai jie atsistoja šalia vienas kito, medis pasidaro pilnas, o kai atsiskiria, jo lieka tik pusė.
Nomeda: Seną kaip pasaulis. Adomo ir Ievos istoriją. Tik rojus yra ne danguje, o žemėje. Tai ir yra gražiausia.“
Ištrauka iš publikacijos žurnale MOTERIS, 2010 m. spalis.
Aleksandras Pogrebnojus:
„Kokią mintį užšifravote nupiešdami ant puodelių moterų veidus?
Ką pasakytumėte tiems, kurie pasiges jų veiduose šypsenų?
Šypsenų aplinkui ir taip per akis. Nenatūralių šypsenų. Tą dieną, kai kūrėme piešinį, mums su Vida atrodė, kad dvi pabendrauti, paplepėti apie gyvenimą ir pažįstamus susitikusios draugės turi atrodyti būtent taip. Jei piešinys gimtų šiandien, jis jau būtų kitoks... Tiems, kurių namuose atsiras šie puodeliai, linkėčiau nebijoti būti savimi. Žinoma, tie žmonės galbūt ir be mano linkėjimų yra tokie... Tačiau aš pastebiu, jog mūsų krašte labai daug moterų ir vyrų, kuriems smarkiai rūpi, ką apie juos pamanys aplinkiniai. Tegu anie galvoja, ką tik nori! Jei žmonės labiau atsipalaiduotų, liautųsi vieni kitiems pavydėję, Lietuvoje gyventi būtų smagiau. Nuo tvarkos darymo savyje reikia pradėti, bet tai — sunkiausia. Ir labai lengva apsisupti žmonėmis, kurie kalbės tau vien gera, bet su jais toli nenueisi. Aš bendrauju su tokiais, kurie tiesiai šviesiai pasako, jei kas ne taip.“
Ištrauka iš publikacijos žurnale LAIMA, 2010 m. spalis.
